Valstybės įmonė Rietavo miškų urėdija

Išsaugokime mišką ateities kartoms

VEIKLA

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

      Rietavo miškų urėdijos 58 tūkstančiai hektarų miškų yra Rietavo savivaldybėje, dalyse Šilalės, Klaipėdos rajonų. Po nuosavybės atstatymo reformų urėdijoje liko 22,7 tūkstančio hektarų valstybinių miškų. 16 tūkstančių hektarų jau grąžinta savininkams, 19,9 tūkstančio hektarų tebėra privatizavimo fonde.

      Klaipėdos pusėn važiuojantis keleivis tuoj už Kryžkalnio atsiduria Rietavo miškų urėdijoje. Ji tęsiasi beveik iki pat Vėžaičių. Vilniaus – Klaipėdos automagistralė driekiasi per Kaltinėnų, Labardžių, Girėnų, Žadvainių, Skroblės, Judrėnų girininkijas. Šalia lieka Giliogirio, Tverų, Tenenių girininkijos. Didžiausias miškingumas yra Rietavo savivaldybėje – net 51 procentas. Klaipėdos rajono miškingumas – 35,2, Šilalės – tik 19,1 procento.

Medynų vidutinis amžius – 46 metai. 37 procentus sudaro jaunuolynai, pusamžių medynų yra 27, pribręstančių – 22, brandžių – 14 procentų. Urėdijos miškai mišrūs, daugumoje vietų šlapi. Čia geriausiai auga eglynai, sudarantys 59 procentus medynų. Beržynai užima 19, juodalksnynai – 10, drebulynai – 1,7, baltalksnynai – 1,6, ąžuolynai – 1 procentą. Tai – ūkiniai miškai, kuriuos išauginus, nukirtus ir pardavus medieną visos po mokesčių valstybei likusios lėšos panaudojamos miškams atkurti, ugdyti, tvarkyti, saugoti nuo gaisrų, ligų, kenkėjų ir žvėrių, neteisėtų kirtimų ir medienos vagysčių.

Rietavo urėdija nuo seno garsėja savo giriomis, miškininkystės kultūra. Tai, matyt, nuo 1820 metų jose šeimininkavusių kunigaikščių Oginskių palikimas. Bogdanas Oginskis 1878 metais Rietave surengė pirmąją Lietuvoje žemės ūkio parodą, kurioje net du paviljonai buvo skirti miškininkystei, o dalyvių ir svečių joje buvo nuo Sankt-Peterburgo iki Varšuvos. Iki šio laiko išliko Oginskių nutiesti keliai, statyti miškų prižiūrėtojų nameliai, net vienintelė Lietuvoje koplyčia su mišką nuo vagių saugoti turėjusiais šventaisiais.

Naujuoju Žemaičių plentu keliaujantieji iškart pastebi, kad jau yra Rietavo urėdijoje, nes beveik visą laiką kelias slepiasi medžių paunksnėje. Tik retsykiais jie nutolsta, lyg leisdami pasigrožėti Žemaitijos kalvomis, kurios, anot M.Valančiaus, prasideda Žemaičių Kalvarijos, baigiasi Girdiškės parapijoje prie Kryžkalnio. O senuoju Žemaičių plentu keliaujantieji ne tik gali aplankyti senus laikus menančias vietas, pasigrožėti įspūdingais vaizdais, bet ir atipūsti, užsikurti laužą Kelpšaičių parke, Labardžių, Paršežerio poilsiavietėse, pajusti Bilionių, Treigių, Kepaluškalnio, Medvėgalio, Šiūraičių piliakalnių didybę, su nuostaba žvelgti į Aukštąjį (Pauškės) tyrą. Neskubantieji būtinai turi aplankyti už dešimties kilometrų nuo Žemaičių plento esančius Tverus, tuoj už jų Varnių link stūksantį Rietavo miškininkų rekonstruotą Lopaičių piliakalnį bei spėjamą Žemaičių pagonių šventvietę su stebuklingu vadinamu šaltiniu ir tūkstantmečių pėdsakais. 

      Žemaičių plentas patrauklus keliauti dar ir todėl, kad visai šalia jo arba vos už kelių, per kelias minutes automobiliu nuriedamų kilometrų apstu gamtos, istorijos, kultūros paminklų, aukštumų, nuo kurių atsiveria niekur kitur Lietuvoje neregimi vaizdai. Kur benusuktum iš Žemaičių plento – iš Kaltinėnų Medvėgalio link, iš Laukuvos Varnių ar Tverų pusėn, nuo Kryžkalnio 44-ame plento kilometre Tverų link, nuo Juodainių Mėčių pusėn, prieš pat Rietavą Tverų link – visur kelias eina per kalvas, nuo kurių matosi tolumoje dunksančios girios. Jose – ne tik istorijos aidai, bet ir šiandienos miškininkų darbai, kurių pradžia, galima sakyti, yra vėlgi šalia senojo Žemaičių plento esančiame urėdijos medelyne. Jame, užimančiame 19,2 hektaro, vienu metu auginami apie 5 milijonai beveik 100 rūšių miško, dekoratyvinių sėjinukų bei sodinukų.

      Urėdijoje kasmet vidutiniškai iškertama apie 80 tūkstančių kietmetrių medienos, o per tą patį laiką priauga apie 130 tūkstančių kietmetrių. Kad Žemaitijos girios nesunyktų, apibus Žemaičių plento miškininkai dirba savo darbą, kurį pamatyti galima bent trumpam pasukus iš kelio..